Viešpats kalbėjo Mozei: „Prabilk į visą izraelitų bendruomenę ir jiems pasakyk: 'Būkite šventi, nes aš, Viešpats, jūsų Dievas, esu šventas. Nenešiok širdyje neapykantos broliui. Viešai pabark giminietį, tada tu dėl jo neturėsi nuodėmės. Nekeršyk savo tautiečiams ir nejausk jiems pagiežos. Mylėk savo artimą kaip save patį. Aš esu Viešpats: laikykitės mano nustatymų'“. (Kun 19, 1–2. 17–19a).

Šv. Kazimieras - Lietuvos globėjas

    Vienas gerbiamas pedagogas labai aiškiai išsakė savo nuomonę apie šiandieninį švietimą Lietuvoje. Buvo kalbama apie popamokinę veiklą, bet, manau, tai būdinga visam Lietuvos švietimui: „Mokyklose veikia būreliai, tik mažai yra norinčių juos lankyti, geriau rūkyti ir gerti alų pakampėse, o čia reikia dirbti, bet dirbti Lietuvoje niekas nebenori, geriau gauti grynus pinigus ir kuo daugiau. Priežastys slypi giliau. Sportuoti mokiniai gali ir dabar, jei tik nori, bet tokių mažuma. Nėra noro. Kaip sužadinti norą? Štai kur esminis klausimas.“ Kokia yra Lietuvos švietimo situacija ir kaip sužadinti mokinių motyvaciją, norą mokytis, veikti, sportuoti? Kokia yra Lietuvos švietimo edukologinė (mokslinė) ir pedagoginė (praktinė) situacija dėl mokinių motyvacijos ir kaip būtų galima ją iš esmės tobulinti? Buvau Anglijoje, Londone. Teko susipažinti su šios šalies švietimo sistema. Tuo, ką gera sužinojau šiuo klausimu, norėtųsi pasidalinti ir iš to pasimokyti.

     Įvadas. Paprastai kalbant apie mokslo ir tikėjimo santykį, šie darniai sutaria iš esmės dėl to, kad, pavyzdžiui, pasaulio atsiradimo ir jo egzistencijos klausimais, Mokslas fizikos dėsnių ir hipotezių kalba ieško atsakymo į klausimą: Kaip atsirado mūsų begalinė Visata? Tuo tarpu Tikėjimas gvildena teologijos atsakymą į visiškai kitokį t.y. pasaulio atsiradimo prasmės klausimą: kodėl Dievas sukūrė žmogų ir šį pasaulį su nepaprasto grožio ir didinga mus supančia Visata? Kitaip sakant, Mokslas ir Tikėjimas niekada nesusitiks, nes jie nagrinėja skirtingus šio pasaulio pradžios aspektus, todėl visada eina paraleliai vienas kito. Tačiau yra sritys, kur Mokslas ir Tikėjimas atrodo lyg neišvengiamai susidurtų tarsi akis į akį. Tai Šv. Rašto užuominos ne vien tik Pradžios knygoje apie pasaulio sukūrimą, bet ir 1Pt ir 2Pt laiškuose apie fizikinę pasaulio pabaigą. Tai gali paliesti ir mus, ypač mūsų tikėjimą. Tikėjimas, aišku, yra Dievo dovana, tačiau ar mes šiame susitikime patys tiesiame ranką link jo? Ką galėtų pasakyti mūsų protas tikėjimui? Kitaip, atsiribojimas? Ar tuomet būtų pateisinama, o gal pakaltinama prieš mūsų tikėjimą? Anot šv. Tomo Akviniečio, čia protas ir tikėjimas - kaip du žmogaus sparnai, gali jį kelti į dvasines aukštumas. Tai gali padėti mums atsinaujinti Dievo ir artimo meile, kad džiaugtumės Jėzaus atpirkimu ir Dievo gailestingumu, priimdami Jėzų Švč. Sakramente ir sekmadieniais švęsdami Šv. Mišias Bažnyčioje.

„Iš tiesų, broliai, jūs esate pašaukti laisvei! Tiktai dėl šios laisvės nepataikaukite kūnui, bet stenkitės vieni kitiems su meile tarnauti. Juk visas įstatymas telpa viename sakinyje: Mylėk savo artimą kaip save patį. Bet jeigu jūs vienas kitą kremtate ir ėdate, žiūrėkite, kad nebūtumėte vienas kito praryti! Aš sakau: gyvenkite Dvasia, ir jūs nepasiduosite kūno geismams. Mat kūno geismai priešingi dvasiai, o dvasios – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl jūs nedarote, kaip norėtumėte. Bet jei leidžiatės Dvasios vadovaujami, jūs nebesate įstatymo valdžioje. Kūno darbai gerai žinomi – tai ištvirkavimas, netyrumas, gašlavimas, stabmeldystė, burtininkavimas, priešiškumas, nesantaika, pavyduliavimas, piktumai, vaidai, nesutarimai, susiskaldymai, pavydai, girtavimai, apsirijimai ir panašūs dalykai. Aš jus įspėju, kaip jau esu įspėjęs, jog tie, kurie taip daro, nepaveldės Dievo karalystės. Dvasios vaisiai yra meilė, džiaugsmas, taika, kantrybė, malonumas, gerumas, ištikimybė, romumas, susivaldymas. Tokiems dalykams nėra įstatymo. Kurie yra Kristaus Jėzaus, tie nukryžiavo savo kūnus su aistromis ir geismais. Jei gyvename Dvasia, tai ir elkimės pagal Dvasią. Nesivaikykime tuščios garbės, neerzinkime vieni kitų, nepavydėkime vieni kitiems!“ (Gal 5, 13-26).

     Dievas ketvirtuoju įsakymu: „Gerbk savo tėvus“, įsako gerbti ir mylėti savo tėvus ir visus geradarius. Taigi šis įsakymas siejasi ir su mūsų protėviais, tauta, istorija. Nepažinęs jų, negalėsi pamilti jų už visa gera, ką padarė, o už jų klaidas - prisiimti atsakomybę. Ar esame orūs, nuoseklūs istorinei tiesai, ar esame lojalūs savo kraštui Lietuvai? Taip, mes stengiamės labiau pažinti savo Tėvynę Lietuvą ir savo tautos istoriją, tradicijas, kultūrą. Mūsų pažinimui labai svarbią įtaką daro tai, kokios pozicijos vienu ar kitu klausimu laikosi šių dienų istorikai. Pavyzdžiui, atradus naują istorinį faktą, gali visiškai pasikeisti suvokimo situacija, aprašymai, interpretacijos. Tiesą reikia sakyti ir priimti tokią, kokia ji yra. Istorijos srityje tai ypatingai svarbu, nors gali būti ir labai sudėtinga. Žinau, kad kai kurios šalys investuoja į istoriją, tyrinėjimui skiria labai didelius pinigus. Manoma, kad tai labai sustiprina tą šalį. Tai tiesa. Kadangi Lenkija yra mūsų strateginis partneris, labai svarbu turėti savo patriotinę poziciją, naudingą savo Tėvynei Lietuvai ir Jos piliečiams, tad šį sykį siūlome pamąstyti apie Abiejų Tautų Respubliką ir Jos istoriją, kada mes ilgus šimtmečius keliavome kartu.

    „Palaiminta tauta, kurios Dievas yra Viešpats, tauta, kurią Jis išsirinko savo nuosavybe!“ (Ps 33,12). Šv. Raštas sako, kad laiminga tauta visų pirma yra Dievo prerogatyva. Laimės ir laimingumo problemą studijavo žymus tarpukario Lietuvos edukologas prof. Stasys Šalkauskis. Jis teigė, kad žmogaus laimė priklauso ne tiek nuo išorinių gyvenimo aplinkybių, kiek nuo vidinio nusistatymo ir sugebėjimo būti laimingam, nežiūrint į jokias nepalankias gyvenimo aplinkybes. Tai žmogaus ar tautos gyvenimo išdava*. Jei realizuodamas tiesą, gėrį, grožį žinių, doros ir meno pagalba žmogus ar visa tauta įgauna pasitenkinimo, kuris didina jų laimingumą. Tačiau visiška ar tobula žmogaus ar tautos laimė tegali būti pasiekta tik siejant ją su tuo galutiniuoju tikslu, kuris yra kaip absoliutas, pirmutinis tiesos, gėrio, grožio šaltinis ir kurį mes vadiname Dievu.

     Europos Sąjunga (ES) kaip bendrija pagal savo prigimtį, jei pažiūrėsime ES bendrijos susikūrimo principus, kūrėjų valią, turėtų būti laisva suverenių Europos šalių sąjunga. Tai solidari sąjunga, neatsisakanti kiekvienos unikalios šalies suvereniteto ir kultūros.

     ES bendrijos nuostatose viena pagrindinių principų užima subsidiarumo principas, reiškiantis, kad kiekviena bendrijos šalis visus valdymo, politinius, kitus valstybėje kylančius klausimus pradeda spręsti ne centralizuotai, bet nuo žemiausios valdymo grandies, pradedant nuo savivaldos iki aukščiausios tos šalies valdžios institucijų. Egzistuojant gyvai savarankiškų Europos šalių bendruomenei užsimezga ir tikras bendradarbiavimas bei solidarumas, o ne nuleistas iš „viršaus“. Toks kelias ES sudarančioms suverenioms valstybėms ir jų piliečiams yra naudingesnis, o Europos šalių bendrijai sudaro sąlygas išlikti stabiliai ir atveria galimybes toliau plėstis. Čia centralizuota Strasbūro (Briuselio) valdžios galia yra ribota ir reikalingos tik ten, kur reikia visai bendrijai solidarizuotis: Pavyzdžiui, pagalbai atskiroms į krizę patekusioms ES bendrijos šalims bei vykdyti bendrai ES politikai, kuri saugoja visų šių Europos šalių bendrus interesus, neapribojant jų suvereniteto. Todėl visapusiškam bendradarbiavimui sakome - taip, tačiau juridinei centralizuotai ES šalių priklausomybei - ne.

     Kokią didžiulę žalą bendram visuomenės gėriui, bendruomenei daro individualizmas, galima pavaizduoti prisimenant personažus nuo mokyklos laikų žinomos Krylovo pasakėčios, kai kiekvienas individualus personažas - gulbė, vėžys ir lydeka traukia vežimą į savo pusę, o vežimas nejuda iš vietos. Apie individualizmo daromą žalą visuomenei šiandien mums gali padėti atskleisti ir šių dienų pamokantys tragiški gyvenimiški pavyzdžiai.

      Biblija, Pr, 25 sk.: Kartą Jokūbui verdant sriubą, Ezavas parėjo iš laukų. Jis buvo labai išalkęs. Ezavas tarė Jokūbui: „Labai prašau duoti man pasrėbti to raudono viralo, nes esu baisiai išalkęs!“ (Todėl Ezavas buvo vadinamas Edomu). „Pirmiau parduok man savo pirmagimystę“, ­ atsakė Jokūbas. Ezavas tarė: „Esu prie mirties, kam man ta pirmagimystė?“ Bet Jokūbas užsispyrė: „Pirmiau turi man prisiekti.“ Tada jis prisiekė ir pardavė savo pirmagimystę Jokūbui. Tuomet Jokūbas davė Ezavui duonos ir lęšių sriubos. Jis pavalgė, atsigėrė, pakilo ir nuėjo sau. Tiek Ezavui terūpėjo jo pirmagimystė...