Kokią didžiulę žalą bendram visuomenės gėriui, bendruomenei daro individualizmas, galima pavaizduoti prisimenant personažus nuo mokyklos laikų žinomos Krylovo pasakėčios, kai kiekvienas individualus personažas - gulbė, vėžys ir lydeka traukia vežimą į savo pusę, o vežimas nejuda iš vietos. Apie individualizmo daromą žalą visuomenei šiandien mums gali padėti atskleisti ir šių dienų pamokantys tragiški gyvenimiški pavyzdžiai.
Ne taip seniai Vokietijos orolinijose „German Wings“ įvyko didžiulė nelaimė: visas lėktuvo „Boing“ ekipažas apie 150 keleivių kartu su pilotais netikėtai žuvo Alpių kalnuose. Prasidėjo ilgai vykęs tyrimas, kodėl puikiai veikiantis naujas Boingas, valdomas patyrusio lėktuvo kapitono sudužo, nusinešdamas su savimi ir daug žmonių (net vaikų) gyvybių? Tyrėjai pagaliau surado tikrąją priežastį. Buvo nustatyta, kad dėl šios nelaimės buvo kaltas antrasis lėktuvo pilotas. Jis suplanuotai įvykdė savižudybę, užsidaręs pilotų kajutėje, sąmoningai nukreipė lėktuvą ir jo ekipažą į žūtį. Ar buvo galima išvengti šios katastrofos? Tikrai buvo galima, jei Vokietijos gydytojai, iš tikrųjų teisingai nustatę pilotui jo ligą (depresija su polinkiu į savižudybę), būtų uždraudę jam pilotuoti lėktuvą. Deja, Vokietijoje, panašiai šiandien ir pas mus, stipriai dominuoja, kartais net nežabotais asmens norais, individualizmu pagrįstos nuostatos, prieš nuostatas, kurios tarnautų bendruomenei t.y. bendram visuomenės ar tautos gėriui. Gydytojai čia griežtai vadovavosi paciento konfidencialumu, todėl rūpintis ligonio sveikata buvo palikta pačiam asmeniui ir jo ekipažui (neliečiamas konfidencialumas!?). Buvo tikimasi, kad pilotas sąmoningai susitvarkys pats asmeniškai, neviešinant jo negalavimų darbdaviui ir taip nesudarant kliūčių jo pamėgtam darbui. Tačiau įvyko tragedija, kurios metu nukentėjo visiškai nekalti žmonės. Kas turi atsakyti už šią tragediją? Tai neatsakytas klausimas, kaip neatsakytas klausimas ir į tai, kas atsakytų, jei individualizmo įtakotos tragedijos įvyktų žymiai didesniu mastu? Pavyzdys iš šių dienų aktualijų, atrodo, „nekaltų“ X,Q,W raidžių. Individualistai skelbia, kad rašyti pavardę savos tautinės bendrijos kalba yra asmens „žmogaus teisės“. Tačiau pamąstykime apie piliečių bendruomenę: kokie čia bendruomenės – visuomenės ir tautos, sukūrusios valstybę interesai? Bendruomenės interesas – teisingai užrašyti ir perskaityti pavardę, nepažeidžiant to asmens orumo. Tačiau kas atsitinka, kai nepaisoma bendruomenės interesų? Tada paprastai pralaimi ne tik tas asmuo, bet ir visa šalis ir visa piliečių bendruomenė. Šiuo atveju daugumai mūsų piliečių būtų sukurta praktiškai neperžengiama kliūtis teisingai perskaityti ar rašyti kitų piliečių užsienietiškas pavardes. To padaryti objektyviai negalėtų, nes kiekvienoje pasaulio šalyje pagal įstatymus, iš tikrųjų, piliečiui pakanka mokėti tik vieną savo šalies valstybinę kalbą. Tai motyvas, kodėl pavardė save gerbiančioje šalyje turėtų būti užrašoma tik valstybine kalba taip, kaip ta pavardė realiai skamba. Tokie neperžengiamų kliūčių siūlymai tik rodo kai kurių mūsų piliečių valstybinį nebrandumą. Jau kiek anksčiau, susitarime tarp Lietuvos ir Lenkijos Lietuvos lenkams buvo padarytos didelės nuolaidos pavardžių užrašyme, pavardes leidžiant užrašyti taip, kaip jos skamba lenkiškai, ne pagal normines valstybinės kalbos vartojimo taisykles. Be abejo, tai praplėtė Lietuvos tautinių bendrijų teises užrašyti pavardes pagal jų tarseną, tačiau iš kitos pusės toks žingsnis nebuvo naudingas tautinės bendrijos integracijai į Lietuvos valstybę. Pavyzdžiui, paprastai mes nesakome „ponas Butkevič“, bet tariame „ponas Butkevičiau“. Taigi ir tarimas, ir rašymas lietuvių kalboje nesiskiria. Be to, yra nekorektiška, kai iš parašytos pavardės ar jos viešo tarimo yra galimybė nustatyti Lietuvos piliečio tautinę tapatybę. Priminsiu, kad pilietinėje visuomenėje akcentuojama ne tautybė, bet pilietybė, kuri apjungia visus tos šalies piliečius, nepriklausomai nuo jų tautybės. Taigi nereiktų sukurti tokių aplinkybių, kurios verstų asmenį „afišuoti“ savo tautinę tapatybę. Pavyzdžiui, viešose vietose, netgi žmonių darbovietėse tai labai svarbu ir psichologine prasme. Vakaruose netgi priimta kiekvienos šalies pilietį, nepriklausomai nuo jo tautybės, vadinti atstovu tos tautos, valstybės, iš kurios tas asmuo atvyko. Pavyzdžiui, Europos šalyse Lietuvos rusą, atvykusį į bet kurią Vakarų šalį, dėl jo Lietuvos piliečio tapatybės priimta vadinti lietuviu, jokiu būdu ne rusu. Tai įprasta viešo gyvenimo norma. O asmens tautinė tapatybė čia atskleidžiama nebent tik neoficialiuose asmeniniuose santykiuose, jei asmuo to pageidauja. Tai būtų gražus vienos solidarios Lietuvos piliečių bendruomenės atstovavimo pavyzdys. Išlikime orūs Lietuvos piliečiai, gerbiantys tautą, sukūrusią mūsų Lietuvos valstybę, eikime drąsiai tiesos keliu, per daug nesidairydami į mūsų kaimynus – ką jie pasakys? Savo tautos kalbos ir kultūros viešas menkinimas prieš didžiąsias mūsų kaimynes kiekvieno tautiečio sąmonėje formuoja psichologines nepilnavertiškumo nuostatas, pasąmonėje - nepilnavertiškumo kompleksą, nuo kurio asmuo kenčia. Tai neleidžia piliečiui su visišku pasitikėjimu savimi ir tauta džiaugsmingai tarnauti savo šaliai, veda tautą į emigracijos pinkles, nes psichologiškai norima išsivaduoti iš nepilnavertiškumo. Tautinių bendrijų kompaktiškai gyvenamose vietovėse valstybinės kalbos prioriteto ir rašybos taisyklių laužymas sąlygoja tolesnę etninių lietuvių asimiliaciją ir nutautėjimą, nes prisitaikydami prie gausesnės kitakalbių bendruomenės, jie priversti vartoti tos Lietuvos tautinės bendrijos kalbą ir trumpinti bei slavinti savo pavardę. Neretai einama „dar efektyvesniu“ keliu: šiandien emigracijoje populiarėjančiu Lietuvos pilietybės atsisakymu ar netgi prigimtinės tautybės „pakeitimu“, kaip tai buvo įmanoma įvairiais Lietuvos okupacijų metais. Taigi, matome, kad griaudamas tautą ir jos sukurtą valstybę, ardydamas šalies pilietinę bendruomenę, individualizmas vadovaujasi savo prigimties nežabotu egoizmu. Čia tauta, kad ji pasaulyje išliktų ir atsakingai aplink save kurtų gėrio bei grožio karalystę, privalo turėti pilnavertę valstybę su savo puoselėjama tapatybe. Pasaulis išliks gražus tik tada, kai jis nebus niveliuojamas, o bus paisoma Dievo sukurtų daugelio tautų kultūrų įvairovės. Todėl, kad pasaulį praturtintume, verta ir prasminga yra oriai išlikti savimi, pagarbiai vertinti savo tautinę tapatybę: senovės baltų kilmės lietuvišką kalbą, unikalų jos raštą, kultūrą, Lietuvos suvienytojo karaliaus Mindaugo pasirinktą Vakarų krikščionybę - katalikišką tikėjimą, apipintą lietuviškomis tradicijomis.
Vilnius, 2019 m.