Prieš kalbant apie šiandieninę geopolitinę situaciją, visų pirma pakalbėkime apie Lietuvos piliečio tapatybę. Apie mūsų tapatybės išsaugojimo svarbą kalbėjo ir Lietuvą 2018 m. aplankęs popiežius Pranciškus. Šalia mūsų tautiškumo, senos indoeuropietiškos lietuvių kalbos ir vienos Lietuvos Respublikos pilietybės turime ir dar vieną, bene svarbiausią lietuvių tautos bruožą - katalikiškumą.
Katalikiškų tradicijų bendruomenės šalimi tapome karaliaus Mindaugo, valstybės suvienytojo ir įkūrėjo, Lietuvos Krikštą priėmusio iš Vakarų krikščionybės, laikais. Lietuvos krikštas buvo užbaigtas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo Vytauto Didžiojo. Šis pasirinkimas nulėmė, kad Lietuva tapo daugumos žmonių katalikiško tikėjimo šalimi. Krikštu iš kartos į kartą yra perduodamos tikėjimo vertybės. Šiandien valstybėje garantuojama tikėjimo laisvė bei laisvai pasirinkto tikėjimo skelbimas. Tokios vienodos teisės garantuojamos ir kitoms Lietuvos tradicinėms religijoms, kurios turi šaknis bendroje Lietuvos istorijoje ir kultūroje. Taip pasireiškia bendradarbiavimas tarp Bažnyčios ir valstybės tikėjimo srityje, jo tikslas - valstybės piliečių bendrojo gėrio, doros puoselėjimas ir siekimas. Per gyventojų surašymus katalikais užsirašė apie 80 proc. mūsų šalies gyventojų! Iš nesenos istorijos žinome, kad dauguma žymiausių tarpukario Lietuvos intelektualų - rašytojai, pedagogai, poetai, kūrėjai buvo baigę tuo metu plačiai veikusias Lietuvos gimnazijas - katalikiškas mokyklas. Pavyzdžiui, net pats Lietuvos prezidentas Antanas Smetona taip pat buvo katalikiškos pasaulėžiūros, o poetė Salomėja Neris priklausė ateitininkams, kurių šūkis skamba: „Visa atnaujinti Kristuje!”. Turbūt Kristus jos neapleido ir paskutinę gyvenimo minutę, kada ji atgailavo už kai kuriuos savo klaidingus politinius poelgius! Katalikiškumas neabejotinai yra visos lietuvių tautos tapatybė, kuri peržengia net dabartines atsikūrusios Lietuvos ribas ir tęsiasi Vakarų Baltarusijoje, ten, kur kadaise dar karaliaus Mindaugo laikais tęsėsi lietuvių gyvenamos ribos. Dar ir šiandien už dabartinių mūsų šalies valstybinės sienos ribų rytuose gyvena daug etninių lietuvių, kurie išsaugojo savo prigimtinę lietuvių kalbą. Jie sudaro Baltarusijos lietuvių tautinę etninę mažumą. Lietuvių tautinės mažumos teisės labai priklauso nuo Baltarusijos valstybės strateginės politikos daugelio tautinių mažumų atžvilgiu. Dauguma šių Baltarusijos etninių lietuvių gyvena Gervėčių krašte (apie 15 kaimų) ir Pelesoje, kurios tiesiogiai nesiriboja, nes yra nutolusios nuo dabartinės Lietuvos – Baltarusijos valstybinės sienos. Tačiau, pradedant nuo karaliaus Mindaugo, Vytauto laikų, šio buvusio Lietuvos rytinio krašto gyvenimas buvo integrali visos etninės Lietuvos dalis, dar vadinamas kaip Nalšios žemė, Pelesos kraštas, o piečiau - Jotvingių žemė. Šiandien gyvenanti lietuvių mažumos etninė dalis gyventojų parodo šio krašto lietuvišką kilmę. Prisiminkime dar ne taip seną – tik keleto šimtmečių Lietuvos istoriją, kada sprendėsi šios Lietuvos krašto dalelės (30-50 km pločio juosta, nusitesusi nuo Brėslaujos šiaurėje iki Gardino pietuose) likimas.
Vytauto Didžiojo laikais Lietuva suklestėjo kaip didi europinė šalis. Savo santykiuose su didesniais kaimynais stengėsi gyventi taikoje ir santarvėje. Dabartinė Lietuva, Jos etninės žemės yra kadaise buvusios didžiulės Europos valstybės - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinė Metropolija, tėvonija. To negalime pamiršti ir neįvertinti, kuriant šių dienų strateginę Lietuvos valstybės geopolitiką. Lietuva išliko savo etninėse žemėse, nors dalį jų dėl buvusių kaimynų okupacijų prarado. Tad šiandien, atkūrę savo Nepriklausomybę, privalome visomis teisinėmis, politinėmis priemonėmis saugoti mūsų žemių integralumą, vientisumą, ir kas svarbiausia - tapatybę, ginantis nuo galimų Rusijos kėslų atkurti imperiją. Trumpai peržvelkime kelių šimtmečių santykių Lietuvos istoriją su Rusija. Prisiminkime mums duotas istorijos pamokas. Rusijos imperija, vykdydama ekspansinę politiką į buvusias LDK žemes, II-ju Abiejų Tautų Respublikos (ATR) padalinimu 1793 m. atsiėmė visas rusėnų stačiatikių žemes, įėjusias į Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK). Tai buvo įtvirtinta Amžinoje Taikos sutartyje, pasirašytoje Gardine tarp ATR ir Rusijos imperijos 1793 m. liepos mėn. 22d. Tačiau visus Lietuvos didžiojo etmono S. Kasakausko planus sujaukė prolenkiškas Kosciuškos sukilimas, kurio dalyviai žiauriai ir be teismo nužudė tos sutarties LDK atstovus, tuo pačiu ir patį Didijį LDK etmoną Simoną Kasakauską bei kitus Gardino Seimo dalyvius. Rusija to smurto pasekoje nutraukė Taikos susitarimą ir įvykdė jau III ATR istorinį padalijimą. Nuo šio momento Rusija dabar jau kėsinosi ne į rusėnų stačiatikių, bet į jai etniškai visiškai svetimą lietuvišką ir katalikiško tikėjimo LDK Metropolijos teritoriją. Vėliau ilgais okupacijos metais XIX a. Rusija jau nuolat žingsnelis po žingsnelio “stūmė” šias etnines lietuvių gyvenamas ribas į vakarus, tokiu būdu plėsdama stačiatikių slaviakalbių gyventojų arealą. Rusijos imperijos vykdoma geopolitinė politika turėjo aiškų tikslą - vykdyti Rusijos imperijos smurtu įgytų LDK Metropolijos lietuviškų žemių prievartinę asimiliaciją. Dabartinėje Baltarusijos teritorijos vakarinėje dalyje, tarpe tarp dabartinės Lietuvos – Baltarusijos sienos iki Nemuno aukštupio per visą okupacijos laikotarpį XIX a. Rusijos imperijai pasisekė tik dalinai sukurti sau palankų slaviakalbių stačiatikių arialą. Dauguma gyventojų čia išlaikė savo katalikišką tikėjimą. Lietuvių tautos mažumos atžvilgiu Rusijos imperija čia vykdė labai nuožmią politiką: buvo persekiojama lietuviška kalba, draudžiamas lietuviškas raštas, persekiojami knygnešiai, kurie lietuvišką spaudą gabeno iš Suvalkijos krašto, buvo prievarta maišomos tautos: į lietuviakalbes teritorijas Vilnijoje net ištisais kaimais buvo atkeliamas etniškai svetimas gyventojų etnosas iš slaviškų Baltarusijos sričių, o lietuviai kaip aktyvūs sukilimų prieš Rusijos imperiją dalyviai ištremiami į Rusiją, jaunuoliai ilgiems metams buvo imami rekrūtais į svetimą Rusijos armiją. Praėjus šimtmečiui po III-jo ATR padalinimo, Lietuva atgimė ir 1918 m. vasario 16 d. aktu atkūrė savo Nepriklausomybę. Taikos sutartį, su grąžintinomis Lietuvai žemėmis, kaip ir 1793 m., 1920 m. liepos mėn. 12 d. pasirašė Tarybų Rusijos ir Lietuvos vadovai. Ji istorikams žinoma kaip tuometinė Lietuvos – Rusijos Taikos sutartis, pagal kurią Lietuvai atiteko sostinė Vilnius ir visos anksčiau Rusijos pripažintos Lietuvos etninės žemės. Reiktų taip pat atkreipti dėmesį, kad pasiremdami šiomis abiem Taikos sutartimis su Rusija (1793 m. ir 1920 m.), ir įvertinę mūsų tautos katalikiškumo žymę, kaip neabejotiną lietuvių tautos tapatybę, mes šiandien neabejotinai turime „neatrastą”, bet svarbią istoriškai susiformavusią periferiją Baltarusijoje, kuri gali būti geopolitiškai labai svarbi mūsų valstybei artimoje perspektyvoje. Kodėl tai šiandien ypač svarbu? Tai gali atitolinti Rusijos įtakos zoną Baltarusijoje net iki 30-50 km toliau nuo dabartinės Lietuvos Respublikos sienų, tuo pačiu ir ES sienų. Be abejo, šiandien svarbiau yra tai, kad mes turime valstybių pripažintas Lietuvos Respublikos sienas ir tarptautinę sutartį apie dabartinių valstybių sienų neliečiamumą. Bet Rusija to nepaisė, okupuodama Ukrainos Krymą. Nepaisant to, mes privalome gerbti visas tarptautines sutartis. Tačiau nepalankią mūsų atžvilgiu Rusijos vykdomą geopolitinę situaciją šiek tiek galime keisti, bet tai priklauso nuo mūsų politinės valios. Pati Lietuva turi politiškai apsispręsti ir politiškai pripažinti savo įtakos ribas rytuose, atsižvelgdama ir saugodama nuo išnaikinimo išlikusius ne tik tautybės tapatybės likučius (Gervėčiai, Pelesa), bet ir ten gyvenančių daugumos žmonių katalikišką tikėjimo tapatybę. Galimos įtakos zona tokiu būdu prasiplėstų į rytus ir tęstųsi žymiai toliau už dabartinių faktinės Lietuvos Respublikos sienos su Baltarusija ribų. Taigi atsižvelgiant į Vakarų Baltarusijos gyventojų visas tapatybės formas, galima teigti, kad geopolitiškai lietuvių tautos dalis dar ir šiandien gyvena savo buvusios LDK Metropolijos ribose! Sukurti tokią laisvą zoną dabartinės Lietuvos ir Baltarusijos gyventojams abipus sienų Baltarusijos vadovui A. Lukašenkai siūlė ir praeitos kadencijos Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė. Putino Rusija tai supranta ir tokios sutarties, turbūt Rusijos tarnybų spaudžiama, Baltarusija nepatvirtino. Tačiau šiandien matome, kad Rusija neatsisako ir savo ankstesnių imperialistinių siekių, nes šiandien buvusiose LDK Metropolijos žemėse, šalia sostinės Vilniaus, kur kadaise buvo didžiulės Europos valstybės – Lietuvos didžiosios kunigaikštystės Metropolijos centras, stato Astravo atominę elektrinę (AE). Ši AE aplink esantiems gyventojams kelia daug pavojų, nes Rusijos pinigais ir technologijomis statoma Baltarusijos Astravo AO yra šalia mūsų sostinės Vilniaus, Neries upės aukštupyje ir seisminėje zonoje. Tai yra neabejotinas pasikėsinimas į abipus sienos gyvenančių žmonių sveikatą, teritoriją ir gamtą. Už Lietuvos – Baltarusijos sienos toli į rytus matosi iškilę balti katalikų bažnyčių bokštai. Ne paslaptis, kad šiandien šiose teritorijose tankiai gyvenama Lietuvos ir Baltarusijos piliečių, dauguma katalikų, o už sienos į vakarus verda Lietuvos politinis ir ekonominis gyvenimas. Sėkmingą kovą prieš šio monstro – Astravo atominės elektrinės egzistavimą šalia mūsų sienų, matome tik mums einant kartu su ES ir NATO, kurios savo įtaka gali paveikti Rusijos ir Baltarusijos politikus. Būtina visomis galimomis teisinėmis priemonėmis stabdyti Rusijos įtakos plitimą į vakarus ir tuo pačiu garantuoti mūsų šalies saugumą. Būtinas visas kompleksas saugumo priemonių: visų pirma privalome finansiškai remti Lietuvos kariuomenę, sienos kontrolę, kuri yra taip pat ir ES siena, palaikyti aukštų karinių technologijų lygio savo kariuomenę, išplėsti jai tarnaujančiųjų Lietuvos piliečių skaičių, šalia profesionalios įsteigiant ir šauktinę Lietuvos kariuomenę. Lietuvos jaunuolių tarnavimas savo kariuomenėje yra taip pat lietuvių tautos patriotinio ugdymo dalis bei jaunuolių fizinis grūdinimasis bei jų sveikatinimas. Toks ugdymas pasitarnaus ir valstybinės politikos sričiai didinant gimstamumą, stabdys masinę jaunuolių emigraciją. Šalia to, žinome, kad piliečių katalikiškumas yra tikėjimo vertybė, tai - Dievo dovana. Ši dorybė stiprina ir ugdo šeimą, ją kuria per krikščionišką Santuoką. Tokios Santuokos vaisiai – gausūs palikuonys, o tėvų pirmaeilis uždavinys – vaikus tinkamai krikščioniškai išauklėti. Lietuvos, kaip katalikiškos šalies perspektyva visada yra džiuginanti, nes Jos laukia augimas ne tik piliečių gausa, o svarbiausia - Dievo ir artimo meilėje. Tautoje išryškėja tokie bruožai, kaip svetingumas, dinamiškumas, nuolankumas, paslaugumas, meilė. Tad nuolat maldose prašykime Viešpaties malonės, kad ateitų pas mus ”Dievo Karalystė”, o patys nuolat dirbkime ta kryptimi Jos labui, visada pasitikėdami pirma Viešpačiu, po to - savo Tėvyne Lietuva, jos piliečiais, gyvendami pagal Dievo valią.
Lietuvos ir iki šiol išlikę Vakarų Baltarusijos miestelių pavadinimai su -škės, -škis, -škė, -škiai, -ški, -škai, -iški parodo jų baltišką kilmę
Senoji Lietuva ir Baltarusija pagal Rusijos istorikus.
- Laidoje "Istorijos detektyvai" pokalbis su kultūrologu Vytautu Rubavičiumi apie geopolitikos svarbą.
- Rusijos mokslų akademijos Rusijos istorijos instituto Senovės Rusijos istorijos centro mokslininko, istorijos mokslų kandidato gerb. Sergejaus Polechovo paskaita rusų kalba: „Русские земли в составе Великого Княжества Литовского и Королевства Польского”: