"3 Aš pats surinksiu savo kaimenės likutį iš visų kraštų, į kuriuos buvau juos nubloškęs, ir sugrąžinsiu į jų ganyklą. Čia jie bus vaisingi ir dauginsis. 4 Paskirsiu jiems ganytojus, kurie juos ganys. Nebereikės jiems daugiau bijoti ir nuogąstauti, – nė vienas iš jų nepradings, – tai VIEŠPATIES žodis“ (Jer 23,3-4).

     Mažas gimstamumas, emigracija, tautos nykimas – tai neteisingo šeimų, būsimų piliečių ugdymo pasekmės. Jei norime išlikti kaip tauta ir valstybė, nebegalime klausytis vien liberalizmo, individualizmo ideologų, įsigalėjusių švietime aiškinimų apie „šiuolaikišką“ šeimą, kurioje pirmiausia siekiama savo asmeninės naudos ir gyvenimo kokybės, savo kūno poreikių ir malonumų tenkinimo, skiriant laiko „mielų“ gyvūnėlių auginimui ar išskirtinio savo gerbūvio sukūrimui, užuot kaip prioritetą pasirenkant šeimą ir jos tikslą - vaikus. Tai vyksta todėl, kad švietimo sistema šiandieninėje Lietuvoje yra labai nutolusi nuo klasikinės švietimo sistemos ir nebeatlieka savo funkcijų, tikslų, uždavinių.

     Nemanykime, kad šeimas ir švietimą išgelbės vien kuo didesnis jų finansavimas. Švietimas, visų pirma perteikiantis dvasines vertybes mokiniams, labai mažai koreliuoja su pinigais, žemišku turtu, nes tai labiau nematerialūs lavinimo, pažinimo ir pasaulėžiūros dalykai. Tikram pedagogui daugiau džiaugsmo ir pasitenkinimo visada teiks jo pašaukimas ugdyti jaunąją kartą, ugdymo lūkesčių išsipildymas nei jo materialinis uždarbis, kuris veikiau yra tik kaip jo sėkmingo kūrybinio darbo pasekmė. Prisiminkime, kad pirmosios mokyklos Lietuvoje buvo laisvanoriškos ir jose buvo mokomasi skaityti Šv. Raštą. Į šias mokyklas sugužėdavo vaikai iš tuomet labai gausių šeimų. Tokiose šeimose tikro džiaugsmo buvo daugiau dėl dar vieno užgimusio mažo vaikelio, nei dėl tėvų sunkiai savo darbo prakaitu uždirbtų materialių daiktų. Šiandien valstybė skiria išmokas už gimusį vaiką skurdo rizikos šeimose mažinimui. Tai gerai. Tačiau gimstamumas tautoje priklauso ne vien tik nuo šeimoms valstybės veltui išmokamų vis gausesnių vaiko pinigų. Visų pirma vaikų gimstamumas yra duotas gamtos, kad giminė išliktų ir augtų, todėl svarbiausia čia yra nesukurti ne vien materialios, bet ir psichologinės kliūties, nes žmogus yra psichofizinė būtis, tuo besiskirsiantis nuo kitų žemėje besidauginančių gyvūnų. Didelės išmokos už vaikus labiausiai išsivysčiusiose šalyse šiandien visiškai nebekelia gimstamumo rodiklių, nes šeimos palikuonių gausumas koreliuoja ne vien nuo gaunamų šeimos pajamų, bet ir nuo to, kiek šeima yra nesavanaudiška, kiek atvira naujai gyvybei ir nebijanti sunkumų dėl vaikų auginimo ir auklėjimo. O tai yra šeimose išugdyti dvasiniai dalykai, kitaip sakant, anot Šv. Rašto, „ne vien duona žmogus yra gyvas...“ Šeima, vaikai yra didžiulė laimė, žmogui duota žemėje. Šeimos gėris pranoksta bet kokią jaunuolio ar galinčios gimdyti jaunuolės karjerą, pirmuosius jų užsidirbtus pinigus. Švietimo sistemos beatodairiškai diegiamas karjeros siekimas jaunimui iš tikrųjų sukuria fizinę kliūtį gausesnei šeimai, nes gimdymo amžius moteriai yra ribotas. Šv. Raštas pateikia Šventąją šeimą, kaip sektiną gražiausią pavyzdį, papuoštą kasdieninėmis dorybėmis ir tarpusavio meile. Lietuvos mokslininkams edukologams siūlyčiau keisti sovietmečiu įsigalėjusį negatyvų dvasinių vertybių atžvilgiu pedagogo mentalitetą, nuo liberalų propaguojamos švietimo kiekybės pereiti prie švietimo kokybės, kur dvasinių dalykų auklėjimas mokiniams užimtų prioritetinę vietą. Tuščios, likusios be vaikų renovuotos mokyklos, pedagogų trūkumas rodo, kad ne tuo keliu einama. Edukologams, ruošiantiems ugdymo programas, privalu ugdymo pirmenybę teikti ne mokinių karjeros ugdymui, bet šeimai.

     Senstanti visuomenė yra neteisingo šeimų ugdymo pasekmė. Taigi Lietuvai reikalinga nauja demografinė ir švietimo politika, remiantis Santuoka pagrįsta Šeima. Kad mūsų tautoje ir valstybėje atsistatytų prigimtinis jos gimstamumas, kad mūsų tauta išliktų, reikalingas naujas būsimų šeimų ugdymas ir naujos gimstamumą skatinančios priemonės. Pirmiausia - tai kelias, rūpinantis šeimomis per Santuokos institucijos tarp vyro ir moters stiprinimą. Sakramentinė santuoka Bažnyčioje yra Šventas Sakramentas. Jis susijęs su Dievo palaiminimu sutuoktiniams amžinai meilei iki mirties, laisvu ir pilnu savęs dovanojimu vienas kitam. Toks santuokinis įsipareigojimas šeimos kūrimosi pradžioje tampa ne laikina sutartimi (kontraktu), bet Sandora – laisvanorišku amžinu iki mirties įsipareigojimu mylėti ir varge, ir ligoje, ir nesantaikoje, teikiamu sutuoktinių vienas kitam be jokių išankstinių sąlygų, aukščiau jų asmeninių interesų. Tokiu būdu Santuoka tvirtai įpareigoja šeimas pratęsti savo giminę, gimdyti, rūpintis ir auklėti savo vaikus, nepaliekant auklėjimo naštos kitiems, valstybei. Dar daugiau, Santuoka, kaip valstybės pripažįstama institucija, visą valstybės švietimo sistemą konstituciškai įpareigoja tęsti tai, kas buvo pradėta vieni kitus gerbiančioje ir mylinčioje šeimoje. Gražus pavyzdys mums – Vengrijos demografinė politika, kuri grindžiama būtent Santuoka. Per 10 m. laikotarpį ji pasiteisino. Vengrija Europai įrodė, kad gimstamumo augimas priklauso nuo pačios valstybės teisingos demografinės politikos. Čia valstybės išmoka už vaikus teikiama ne pirmaeiliam, bet antraeiliam tikslui, kad šeima nepatektų į skurdą dėl šeimoje gimusių palikuonių. Kadangi šeima yra mažiausia visuomenės ir valstybės ląstelė, nuo jos perspektyvos priklausys mūsų tautos ir valstybės likimas.

Vilnius, 2022- 2023 m.