Jau XIX a. filosofas mąstytojas Tocqueville pastebėjo, kad pati demokratinė visuomenė pati iš savęs negali išspręsti žmonių dvasinio ugdymo problemų. Todėl demokratija negali būti be religijos. Kitaip demokratija, išnaudojus visus dvasinius resursus, paveldėtus iš praeities, taptų nauja vergove, kur į pirmą vietą iškeliamas materializmas ir kūno malonumai. Tačiau svarbiausi žmogaus gyvenimo aspektai -- dvasiniai. Žmogus, skirtingai nuo kitų gyvių žemėje sprendžia dvasinius dalykus, pavyzdžiui, gyvenimo prasmės klausimą. Per išugdytą dvasią pasireiškia tokios žmogaus asmens sielos gėrio ir grožio vaisiai kaip gerumas, gailestingumas, meilė, ištikimybė... Tai ugdo žmonių tarpusavio bendravimas. Individualizmas uždaro atskirą asmenį į kiautą, atriboja jį nuo bendruomenės, todėl žaloja, pakerta žmonių dvasią. Demokratija be dvasios iškreipia meilės supratimą ir padaro ją inkstinktu. Ši santvarka be Bažnyčios nežino, kaip žmogaus dvasinį gyvenimą kelti. Savaime šis gyvenimas nekyla, todėl demokratija gali griauti ir naikinti žmogaus dvasią, atbukinti visuomenę. Tai gali baigtis pilietinės visuomenės moraliniu išsigimimu ir pačių piliečių degradacija. Be gero žmogaus negali būti ir geros santvarkos. Demokratija nedraudžia, bet ir neskatina. Būtina suvaldyti ir drausminti mintis. Demokratijos žmogaus dvasios nuosmukį gali įveikti tik Bažnyčia per šeimą, visuomenės ugdymą. Todėl demokratinėje visuomenėje valstybės švietimas privalo būti atviras Bažnyčios teikiamam religiniam žmogaus dvasios ugdymui.

     Demokratija lygybės idėją perėmė iš krikščionybės, kur Šv. Rašte sakoma, kad visi žmonės Jėzuje Kristuje yra lygūs, nes tampa Dievo vaikais. Visus religinius, socialinius ar lyties skirtumus pranoksta aukščiausia Dievo vaikus vienijanti malonė: „Nebėra nei žydo, nei graiko; nebėra nei vergo, nei laisvojo; nebėra nei vyro, nei moters: visi esate viena Kristuje Jėzuje!“ (Gal 3,28). Pagal Arvydą Jokūbaitį lygybės prieš Dievą pripažinimas nereiškia matematinį sulyginimą. Lygybės iškeliama problema, egzistuojanti išvien su demokratijos principu, sudaro palankias sąlygas piktavališkų kėslų turintiems žmonėms įgyti pakankamai galios savo tikslams įgyvendinti bei valstybėje įsigalėti despotizmui. Tai yra vienas iš kai kurių kitų Tocqueville’io pastebėtų demokratijos trūkumų į kuriuos, jo nuomone, būtina atsižvelgti, prieš imantis įgyvendinti demokratiją. „Laisvė negali egzistuoti be moralinių vertybių, o moralinės vertybės – be tikėjimo.“ („Bernardinai“: Liberalaus konservatizmo gimimas: Alexio de Tocqueville’io portretas).

 Prof. dr. Alvydas Jokūbaitis: Partnerystės įstatymas ir politinio liberalizmo krizė