Mažas gimstamumas, emigracija, tautos nykimas – tai neteisingo šeimų, būsimų piliečių ugdymo pasekmės. Gal todėl, kad švietimo sistema šiandieninėje Lietuvoje yra labai nutolusi nuo klasikinės švietimo sistemos ir nebeatlieka savo funkcijų, tikslų, uždavinių. Ar šeimas ir švietimą išgelbės kuo didesnis jų finansavimas?
Švietimas, visų pirma perteikiantis dvasines vertybes mokiniams, labai mažai koreliuoja su pinigais, žemišku turtu, nes tai labiau nematerialūs lavinimo, pažinimo ir pasaulėžiūros dalykai. Tikram pedagogui daugiau džiaugsmo ir pasitenkinimo visada teiks jo pašaukimas ugdyti jaunąją kartą, ugdymo lūkesčių išsipildymas nei jo materialinis uždarbis, kuris veikiau yra tik kaip jo sėkmingo kūrybinio darbo pasekmė. Prisiminkime, kad pirmosios mokyklos Lietuvoje buvo laisvanoriškos ir jose buvo mokomasi skaityti Šv. Raštą. Į šias mokyklas sugužėdavo vaikai iš tuomet labai gausių šeimų. Tokiose šeimose tikro džiaugsmo buvo daugiau dėl dar vieno užgimusio mažo vaikelio, nei dėl tėvų sunkiai savo darbo prakaitu uždirbtų materialių daiktų. Šiandien valstybė skiria išmokas už gimusį vaiką skurdo rizikos šeimose mažinimui. Tai gerai. Tačiau gimstamumas tautoje priklauso ne vien tik nuo šeimoms valstybės veltui išmokamų vis gausesnių vaiko pinigų. Didelės išmokos už vaikus labiausiai išsivysčiusiose šalyse šiandien visiškai nebekelia gimstamumo rodiklių, nes šeimos palikuonių gausumas koreliuoja ne vien nuo gaunamų šeimos pajamų, bet ir nuo to, kiek šeima yra nesavanaudiška, kiek atvira naujai gyvybei ir nebijanti sunkumų dėl vaikų auginimo ir auklėjimo. O tai yra šeimose išugdyti dvasiniai dalykai, kitaip sakant, anot Šv. Rašto, ne vien duona žmogus yra gyvas...
Šeima, vaikai yra didžiulė laimė, žmogui duota žemėje. Šeimos gėris pranoksta bet kokią jaunuolio ar galinčios gimdyti jaunuolės karjerą, pirmuosius jų užsidirbtus pinigus. Švietimo sistemos beatodairiškai diegiamas karjeros siekimas jaunimui iš tikrųjų sukuria fizinę kliūtį gausesnei šeimai, nes gimdymo amžius moteriai yra ribotas*. Šv. Raštas pateikia Šventąją šeimą, kaip sektiną gražiausią pavyzdį, papuoštą kasdieninėmis dorybėmis ir tarpusavio meile. Lietuvos mokslininkams edukologams siūlyčiau keisti sovietmečiu įsigalėjusį negatyvų dvasinių vertybių atžvilgiu pedagogo mentalitetą, o dvasinių dalykų auklėjimas turi užimti prioritetinę vietą švietime. Atėjo laikas edukologams ugdymo pirmenybę atiduoti ne karjeros ugdymui, bet šeimai. Kadangi šeima yra mažiausia visuomenės ir valstybės ląstelė, nuo jos likimo priklausys tautos ir valstybės likimas.
* - „Aš bijau būti bloga mama“ – tokį prisipažinimą beveik kiekvienoje konsultacijoje išgirstanti Vaikų ir paauglių psichologijos centro „Laimingas vaikas“ įkūrėja psichologė Milda Karklytė-Palevičienė sako. Psichologė masiškai pastebi, kad vaikus auginančios mamos jaučiasi pervargusios, dažnai išgyvena realų perdegimo pavojų. Tai glaudžiai siejasi ir su mamų išgyvenamu kaltės jausmu – naujausi Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos tyrimai parodė, kad beveik 7 iš 10 moterų jaučiasi kaltos derindamos profesinius ir šeiminius įsipareigojimus. Apie balanso paieškas – socialinės kampanijos „Apie ką tyli dirbančios mamos?“ parengtas pokalbis su psichologe M. Karklyte-Palevičiene. Jis buvo atspausdintas “Delfyje”: Psichologė pasakė, apie kokią bėdą dažniausiai jos kabinete kalba pacientai, ir patarė, ką geriausio dėl to galėtume padaryti kiekvienas. Ačiū psichologei, kuri staripsnyje iškėlė labia svarbią problemą ne tik mamoms, bet iš tikrųjų ir mūsų valstybei, nes nuo šios problemos teisingo išsprendimo labai priklausys mūsų tautos gimstamumo mažėjimo bei drastiško gyventojų skaičiaus mažėjimo Lietuvoje sustabdymas. Pritariu, kad „sveikiausia gyventi ne dėl vaikų, o su vaikais.“ Kaip psichologė berašytų, pirma yra mama, tad ir visada turėtų išlikti mama, o ne kažkokia karjeriste „dėl vaikų“. Tai gali būti apgaudinėjimas pačios savęs. Todėl, auginant vaikus, norime to ar nenorime, motinos darbas dėl uždarbio ar savo karjeros privalo nueiti į antrą planą. Tai daugelis mamų jaučia ir šią tiesą savo pasąmonėje išsako. Nevykdant tai, ką sako sąžinė, gimsta kaltės jausmas. Jis teisingas ir su juo reikia skaitytis, o ne kažkaip apeiti. Tai neišsisprendžia savaime ar siūlomomis psichloginėmis priemonėmis. Čia reikia rinktis vieną, aišku, motinystę. O valstybė, kurdama įstatymus, į tai turėtų atsižvelgti, nes Lietuvoje turime labia mažą gimstamumą, mažas šeimas. Būsimai gausiai vaikais šeimai ankstyva galinčios gimdyti moters karjera yra niekaip nesuderinama su motinyste. Mama, o taip pat valstybė su įstatymais, ypač švietimas, čia privalo rinktis motinystę ir kaip to pasekmę - gausią šeimą. Pirma privalo būti rūpinamasi šeima, ne karjera. Tai kalba pačios mamos kūnas ir siela. Karjera galinčiai gimdyti moteriai turėtų nukeliauti į antrą planą.