Deja, tenka viešai kalbėti apie šią blogybę, panašiai kaip ir apie patyčias, kurios Lietuvoje gan plačiai paplitusios ir, deja, klesti įvairiose pasaulietinėse bendruomenėse, ne paslaptis, ir mūsų mokslo, ugdymo ar net valdžios institucijose. Kaip jis veikia?
Pirmiausia krikščioniškos minties autoriui ar bendruomenei dažniausiai suteikiamas tam tikras neigiamas žeminantis stereotipas, kuriuo siekiama jį, kaip asmenį ar bendruomenę, pašiepti, pažeminti, net nuteisti, pavyzdžiui, „grafomanas“, „klerikalas“. Jei asmuo skelbia ar rašo krikščioniškas mintis, uolią krikščionių bendruomenę siekiama pavadinti „talibanas“ ar pan. Jei parašyta objektyvi krikščioniška mintis, tam tikra tikėjimo tiesa - dogma, kuri saisto daugelio žmonių sąžinę mūsų katalikiškame krašte, norima ją perkelti į emocijų lygmenį - neva tai nieko verta, banali idėja. Iš tikrųjų tokiu būdu agresyvaus sekuliarizmo skleidėjai priešinasi objektyviai visuomenės normai, pavyzdžiui, krikščioniškai Santuokai, abortų draudimui ar gyvybės saugojimui iki mirties ir bando „užmigdyti“ savo sąžinę taip, kad ji nutiltų. Taigi pirmiausia imasi savo klaidingų žingsnių pateisinimo emocijų lygmenyje. Tačiau ar galima savo sąžinę ilgai apgauti, nes juk sąžinė pirmenybę teikia protui. Nors protas kiekvieno žmogaus sąmonėje įsijungia vėliau, nei žmogaus valia, trumpu laikotarpiu klaidingai gali atrodyti, kad jie rado teisingą išeitį. Bet tai saviapgaulė, nes anksčiau ar vėliau prabyla protas ir sąžinė. Deja, agresyviam sekuliarizmui pasidavę asmenys gali pakliūti į žymiai didesnes jų sąžinei paspęstas pinkles, ypač kai sąžinė nėra ugdoma krikščioniškų vertybių pagrindu, bet nuolat „atakuojama“ antikrikščioniškomis agresyvaus sekuliarizmo, etinio reliatyvizmo, liberalizmo nuostatomis. Tada sąžinė gali būti tiesiog „performatuojama“ ir toks asmens mąstymas gali tapti nesuderinamas su bet kokiomis elementariomis bendražmogiškomis Dekalogo vertybėmis. Toks asmuo nebepaiso Dekalogu pagrįsto prigimtinės savo sąžinės balso, jį užvaldo pasaulio aistros ir žemiškų gėrybių besaikio vartojimo noras, kuo didesnės valdžios troškimas. Didžiulei sekuliarios visuomenės nelaimei, tokie asmenys tampa „nepakaltinamais dėl savo įsitikinimų“. Tai vyksta šiandien, tačiau neretai buvo atsitikę ir anksčiau - sovietiniais laikais, kai ateizmo fanatikai, tarnavę KGB ar NKVD struktūrose, persekiojo tikinčiuosius. Be šiandieninio agresyvaus sekuliarizmo, šiandien Europoje sparčiai kyla kitas baisus pavojus žmonijai - tai radikaliojo islamo ideologijos iššūkis ir jo tragiškos pasekmės. Pirmasis į šią pavojingą pasauliui situaciją tarp Vakarų sekuliarizmo ir islamo radikalizmo dėmesį atkreiptė popiežius Benediktas XVI. Priminsime, kad pasaulietinėje valstybėje, kur valstybės ir Bažnytinės institucijos yra juridiškai atskirtos, gyvuoja konstitucinė piliečių laisvė viešai reikšti ir net skelbti savo tikėjimą. Todėl agresyvusis sekuliarizmas nėra teisingas pasaulietinės valstybės santykis su religijomis, jis nori išstumti bet kokį tikėjimą iš viešo valstybės gyvenimo. Popiežius siūlo atsikratyti šios klaidingos pozicijos, tačiau iki šiol pasaulio įtakingųjų Popiežius lieka nesuprastas* (žiūr. „Neišgirstasis Benediktas XVI“). Be to, Popiežius čia pabrėžia, kad tokia nenuosaiki pasaulietiška pozicija dėl santykių su islamu, kuris savo prigimtimi nėra nuosaikus, veda į tikrą konfliktinę situaciją. Į priešingą, nei sekuliarizmas poziciją, tačiau į tokias pat klaidingas sąžinės pinkles pakliūna ir patys Islamo fundamentalistai, dar vadinami Al-Qaeda ar ISIS kovotojais. Jie vadovaujasi „vienintele teisinga“ radikalaus Islamo fundamentalistine ideologija: kitoms religijoms, taip pat ir krikščionybei, jie skelbia nepakantumą ir karą. Labiausiai juos piktina krikščioniškose Europos šalyse egzistuojanti klaidinga agresyvaus sekuliarizmo ideologija, kuri iš tikrųjų yra nukreipta prieš visus tikėjimus, ne tik prieš krikščionybę ar islamą, nes Dekalogas yra skelbiamas praktiškai visose didžiosiose pasaulio religijose. Abi kraštutinės ir savo ideologija priešingos pozicijos visiškai nesuderinamos, nes iš tikrųjų abi pametė prigimtinį savo proto balsą ir tikėjimo Apreiškimą, kuris skelbiamas ne prievartos, bet įtikinimų keliu. Tokioms ideologijoms tarnaujantys asmenys tiek vienoje, tiek kitoje stovyklų pusėje gali būti klaidingai suformuotos savo sąžinės aukos, todėl yra nepakaltinami. Europoje tokia susiklosčiusi situacija gali būti vertinama kaip skaudi pamoka. Didėjant emigrantų iš musulmoniškų šalių skaičiui ši problema Europos žemyne gali dar labiau paaštrėti. Tad, kad išvengtume didesnių tragedijų, turime būti atidūs, pirmiausia nepakliūti į savo šalių agresyvaus sekuliarizmo ideologų pinkles. Nei agresyvaus sekuliarizmo atstovai Vakaruose, nei į Europą atvykę islamo fundamentalistai skelbdami karą vieni kitiems nieko gero negali duoti nei sau, nei kitam asmeniui, nei savo tautoms. Tačiau kaip išsigelbėti iš tokios padėties ir išgelbėti savo sielas? Čia yra ir gera žinia, nes mūsų LR Konstitucija garantuoja laisvę krikščioniško mokslo skelbimui, tad nebijokime būti uoliais katalikais, atsidavusiais savo artimui, tautai bei Dievui. Ką reiškia būti laisvam? Tai reiškia gyventi pagal savo sąžinę, išugdytą prigimtinio Dekalogo nuostatų. Prigimtinio Dekalogo Įsakymų nepaisymas, tikėjimo skelbimo ir gyvenimo pagal Jį suvaržymas bet kurioje pasaulietinėje visuomenėje savo ruoštu sukelia asmens ar bendruomenės moralinę degradaciją, pilietinės valstybės silpnėjimą bei skatina žiaurų islamo fundamentalistų įniršį, civilizacijų konfliktus, nepalieka jokio šanso perdėm sekuliarių Vakarų visuomenių dialogui bei susitarimui su nuosaikesniais islamo religijos išpažinėjais. Kovą su pasaulio blogiu Dievui padedant pradėkime nuo savęs ir kelią į pasaulio taiką atverkime patys. Kasdien, nuolat skaitykime Bibliją, kuri apšviečia žmogaus protą, kad asmuo "nevaikščiotų tamsybėse". Kad teisingai suprastume Dievo Žodį, prieš skaitydami Bibliją pasimelskime šiais žodžiais: „Ateik, Šventoji Dvasia“.
Daugiau: * - Bernardinai.lt: „Neišgirstasis Benediktas XVI“
Vilnius, 2019 m.